Jacintas. Botaninė ir morfologinė apžvalga.

Dėl Hyacinthus L. genties nuo K. Linėjaus laikų buvo daug painiavos, nes jacintui artimų rūšių reprodukuojančių organų sandara dažniausiai nepakankamai ryški. Dar 1758 m. K. Linėjus šiai genčiai priskyrė 13 rūšių. Vėliau kai kurios iš šių rūšių buvo išskiriamos kaip savarankiškos gentys, o naujai atrastos augalų rūšys priskiriamos Hyacinthus genčiai. XIX a. viduryje R. Solsberis Šioje gentyje paliko vieną rūšį—H. orientalis L. Tačiau netrukus R. Bekeris šiai genčiai priskyrė 13 rūšių. Ir vėliau dėl tos genties įvairūs autoriai buvo skirtingos nuomonės. Dabar Hyacinthus genčiai dažniausiai priskiriama tik viena rūšis — rytinis jacintas (H. orientalis). Tačiau kai kuriais remiantis nurodoma, kad jai reiktų priskirti net daugiau kaip 30 rūšių.

Rytinis jacintas.

Yra daugiametis žolinis augalas. Daugiametis svogūnas susideda iš dugnelio, lukštų ir šaknų. Dugnelis—labai sutrumpėjęs stiebas. Lukštai yra atsarginių maisto medžiagų sandėlis ir kartu apsauginis organas besivysiantiems lapams ir žiedynui. Lapai linijiški, sudarantys skrotelę, ryškiai žali. Didelių svogūnų jų išauga 5—8. Žiedynstiebis belapis, cilindriškas, status, iki 45 cm aukščio. Žiedyne iki  80 varpelio pavidalo žiedų. Žiedlapiai atsilenkę, jų skaičius įvairus —nuo 6 (tuščiavidurių veislių) iki keliolikos ir keliasdešimt (pilnavidurių veislių). Kuokeliai 6, smulkūs, piestelė trilizdė. Vaisius — apskrita dėžutė, kurioje išauga iki 12 sėklų.

Sėklos apvalios, apie 2 mm skersmens, juodos. Vasarą subrendusios ir išbyrėjusios arba rudenį pasėtos pradeda dygti tik kitą pavasarį. Iš dirvos prasikala ištįsusi sėklaskiltė, kuri palaipsniui pažaliuoja. Kartu vystosi ir šaknis. Vasarą Susiformuoja mažas svogūnėlis su lapo pradmeniu viduje ir pridėtinių šaknų pradmenimis dugnelyje. Šaknys pradeda augti rudenį. Pavasarį išauga vienas ar du pirmieji lapai. Gėlės vegetacijai baigiantis, lapų pagrindas sustorėja ir iš jo susidaro svogūno lukštai. Taip kasmet lapų vis daugėja, kartu gausėja ir lukštų. Žiedynas susiformuoja tik penktais—septintais augimo metais.

Suaugęs svogūnas susideda iš keliolikos (net 20 ir daugiau) sultingųjų lukštų, padengtų dviem sausais dengiamaisiais lukštais. Sultingieji lukštai mėsingi, balti, nesuaugę, viršūnės šiek tiek apdžiūvusios. Dugnelio viršūnėje formuojasi pumpuras, kuris pirmaisiais metais lieka svogūne. Jį sudaro žiedyno ir lapų pradmenys. Sekančiais metais iš pumpuro išsivysto atitinkamos augalo dalys, o svogūne tarp buvusio žiedyno ir arčiausiai jo esančio lapo pagrindų, vegetacijai pasibaigus, išauga naujas pumpuras. Senesni kraštiniai sultingieji lukštai išdžiūva, įgauna veislei būdingą spalvą ir tampa dengiamaisiais lukštais.

Be to, sultingų lukštų, kartais ir dengiamųjų lukštų pažastyse ant dugnelio susiformuoja dukteriniai svogūnai (vaikučiai). Jie nuo motininio svogūno atsiskiria po kelerių metų. Vaikučius išaugina paprastai bent 5 cm skersmens pasiekę svogūnai. Tačiau kai kurios veislės vegetatyviškai dauginasi ir neišauginusios tokių didelių svogūnų. Be to, geromis sąlygomis svogūne iš karto susiformuoja du ir daugiau pumpurų. Tada sekančiais metais vienu metu išauga keli žiedynai ir pats jacinto svogūnas paprastai pasidalija į kelias dalis.

Rudenį iš svogūno dugnelio išauga siūliškos šaknys. Didelio svogūno esti 60—90 šaknų, kurios iki žiemos išauga apie 15 cm ilgio, 2 mm storio. Tuo laiku vystosi ir pumpuras, jo viršūnė pasiekia svogūno viršūnę ar net išlenda iš jos. Žiedynas tada būna 4—5 cm aukščio.

Pavasarį, sniegui nutirpus, iš dirvos prasikala ištįsęs pumpuras—smailus susiglaudusių lapų kūgelis, Palaipsniui lapai prasisiskleidžia, išryškėja žiedynas. Lapai dar porą savaičių auga ir peržydėjus gėlei. Šaknys tuo laiku taip pat auga, dalis jų sustorėja iki 4 mm (pasidaro kontraktilinės) ir džiūdamos traukia svogūną gilyn.

Jacintai žydi balandžio pabaigoje—gegužės pirmoje pusėje. Pirmiausia išsiskleidžia žiedyno apatiniai žiedai, po vienos kitos dienos ir likusieji. Priklausomai nuo temperatūros žiedynas būna dekoratyvus vieną dvi savaites. Baigiant žydėti, greta pagrindinio didesnių svogūnų žiedyno išauga antrinis žiedynas, kuriame žiedų paprastai 2—3 kartus mažiau. Šis žiedynas žydi 10—15 dienų vėliau už pagrindinį.

Jacintų lapai išauga iki 35 cm ilgio, prie jų pagrindo išryškėja tamsūs taškeliai. Vegetacijos pabaigoje visa lapų skrotelė iškyla virš dirvos ir nuvirsta. Lapai pradeda vysti, gelsti ir birželio pabaigoje—liepos pirmoje pusėje, retai vėliau, visiškai sudžiūva. Kartu sudžiūva ir žiedynas, subręsta sėklos, dėžutės pagelsta, atsidaro ir sėklos išbyra. Sunyksta ir šaknys. Tačiau gėlės vystymasis nesustoja—svogūne formuojasi naujas pumpuras ir dukteriniai svogūnai.