Lietuvos misko savininku asociacija
Alavijas auga vazone

Kambarinė gėlė – Alavijas (Alijošius) vienas iš seniausiai žinomų vaistinių augalų


Visažalis, daugiametis, labai dažnai auginamas kaip kambarinis dekoratyvinis (gėlė) ir vaistinis augalas, alavijas yra ateivis iš Afrikos. Liaudyje ši kambarinė gėlė dar vadinama Alijošiumi. Lietuvoje  auginama palyginti žema krūminė forma su smulkesniais lapais. Lapai dygliuotais kraštais, mėsingi. Žiedynkočio viršūnėje yra ilga, tanki, cilindriška oranžinių arba raudonų žiedų kekė. Savo tėvynėje Afrikoje alavijas savaime auga kaip 4 m aukščio medis pusdykuminėse srityse. Iš alavijo lapų išskirta nemaža antrachinono darinių, pavyzdžiui, oksimetilantrachinono, alavijo emodino. Gėlės lapuose taip pat yra dervinių medžiagų, fermentų, vitaminų, karčiųjų medžiagų ir kt.

Duomenų apie šį gydomąjį augalą yra iš Aleksandro Makedoniečio (356—323 m. pr. m. erą) laikų. Makedoniečio mokytojas ir auklėtojas Aristotelis kreipėsi į jį prašydamas užkariauti Sokotros salą, esančią Indijos vandenyne, nes šios salos vietiniai gyventojai augina alaviją, kurio lapai vartojami žaizdoms ir kitoms ligoms gydyti. Aleksandras Makedonietis išpildė savo mokytojo prašymą, ir nuo to laiko alavijo auginimas tapo graikų monopolija.

     Daugelis žymių medikų ir rašytojų šimtmečiais pranešinėdavo apie gydomąjį alavijo lapų ir gaunamų iš jų sulčių veikimą. Vakarų Indijoje alaviją auginti pradėta dar XVI amžiaus pabaigoje, dabartiniu metu ten yra didelės pasaulinės reikšmės plantacijos. Apie alavijo gydomąsias savybes savo darbuose rašė Dioskoridas, Plinijus, Celsas, Galenas. Daugelis autorių apibūdina alavijo lapus ir sultis kaip vertingą vidurius laisvinantį, žaizdas gydantį, antimikrobinį, priešuždegiminį vaistą. Romėnai augino alaviją savo soduose. Arabai laikė gėlę kantrybės simboliu, nes jis labai ilgai nevysta (kantrybė — arabiškai sabr, iš čia kilo alavijo sutirštintų sulčių rusiškas medicininis pavadinimas — saburas).

Iš populiariausių kinų medicinos žolynų ir traktatų galima padaryti išvadą, kad alavijas buvo plačiai paplitęs Kinijos buityje ir medicinoje. Šviežias augalas buvo džiovinamas ir jo dedama į vaistinius mišinius. Chopras aprašė šią kambarinę gėlę knygoje „Vietiniai vaistai Azijoje“. Kaip matyti, liaudies medicina alaviją pradėjo vartoti gydymui daug anksčiau negu mokslinė medicina.

Alavijo sultys gaunamos išspaudžiant šviežiai nuskintus gėlės susmulkintus lapus, sterilizuojamos ir konservuojamos spiritu. Iš pažiūros tai silpnai drumstas gelsvas, aitraus kvapo ir kartaus skonio skystis. Šviežios sultys sėkmingai vartojamos nudegimams, tonzilitui, haimoritui, ilgai negyjančioms žaizdoms ir opoms, kai kurioms pūlinėms odos ligoms gydyti. Teigiamas šviežių sulčių poveikis žaizdinio proceso eigai aiškinamas jų baktericidinėmis savybėmis, tuo, kad padidėja žaizdos vitamininė mityba, sustiprėja organizmo apsauginės funkcijos. Vadinamąją alavijo lapų biostimuliaciją galima atlikti ir namuose. Gėlės lapai nuplaunami virintu vandeniu, apdžiovinami, dedami į uždarą indą (geriausia imti 2 lėkšteles) ir 12 dienų patalpinami vėsioje vietoje, kad temperatūra būtų ne aukštesnė kaip +8° C, po to jie susmulkinami ir išspaudžiamos sultys per marlę.

Alavijo linimentas (skystas tepalas) turi augalo lapų sulčių, ricinos aliejaus, emulgatoriaus ir eukaliptų aliejaus ir rekomenduojamas dermatitams, nudegimams, atsiradusiems dėl apšvitinimo rentgeno spinduliais arba radioaktyviaisiais izotopais, gydyti ir apsisaugoti nuo jų. Profilaktiškai linimentu tepama oda po kiekvieno apšvitinimo, gydymo tikslu — jis tepamas plonu sluoksniu ant pažeistos odos paviršiaus 2—3 kartus per dieną.

Farmacijos pramonė dar gamina alavijo ekstraktą, kuris vartojamas vėsintiems randams, sklerodermijai, raudonajai vilkligei, spuogams, egzemai, žvynelinei ligai, neurodermitui, lėtiniams plaučių uždegimams gydyti, navikų chemoterapijoje, sergant dantų ir ausų, nosies ir gerklės organų ligomis. Preparato neleistina vartoti nėščiosioms, sergantiesiems hipertonine liga, nefrozonefritu ir esant skrandžio bei žarnyno sutrikimams. Sergant kai kuriomis kraujo ligomis, rekomenduojama gerti alavijo sirupą, kuriame yra medėjančio alavijo lapų sulčių. Sultys su medumi ir sviestu geriamos sergant tuberkulioze, esant bendram organizmo silpnumui po ligų ir išsekimo, esant veido spuogams, riebiai odai, veido odos suerzinimui, gerai veikia aptrynimas alavijo sultimis. Raukšlių profilaktikai naudinga daryti 2 kartus per savaitę pavilgus po 10 minučių. Alavijas vartojamas taip pat kaip veido kaukės sudedamoji dalis esant riebiai odai ir spuogams.

Pasidalink, jei patiko!

Komentuokite

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *