Gėlė Erika

Gėlė Erika (lot. Erica) – augalų gentis, priklausanti erikinių (lot. Ericaceae) šeimai. Yra žinoma daugiau kaip 850 šio augalo rūšių, kuris gali būti krūmas, puskrūmis arba neaukštas medis. Krūmai yra kompaktiški, apie 30 cm aukščio, o medžiai gali pasiekti dviejų metrų aukštį. Visiems genties atstovams būdingi pailgi,smuklūs, 2–15 mm ilgio lapai. Krūmai turi kietus stačius stiebus.

Erikų žiedai panašūs į varpelius, dvilyčiai, pavieniai arba susitelkę į šuoleteles viršūniniuose žiedynuose. Priklausomai nuo erikos rūšies, žiedų spalva gali būti nuo sniego baltumo iki sodrios violetinės spalvos. Žydi vasarą arba žiemą. Šaltuose regionuose erikos žydi pavasarį arba vėlyvą rudenį. Susidaro įspūdis, kad žydėjimas trunka apie šešis mėnesius, nes sudžiūvę žiedai ilgai laikosi ant augalo. Daugiausia šių gėlių rūšių auga Pietų Afrikoje, jos paplitusios ir Viduržemio jūros šalyse, Atlanto vandenyno salose, Kaukaze, retos rūšys aptinkamos Europoje.

Nepatyrę sodininkai klaidingai mano, kad viržiai ir erikos yra vienas ir tas pats augalas. Pirmieji tokį augalą pradėjo auginti britai XVIII amžiaus viduryje. Po šimtmečio Olandijos ir Belgijos selekcininkai pradėjo veisti erikas, taip pat kurti naujas veislių formas ir hibridus. Šiandien daugybė šio augalo veislių auginamos tiek lauke, tiek patalpose. Vazonai su šiomis dekoratyviomis gėlėmis puošia kambarius, palanges, balkonus ir lodžijas. Vasaros metu vazonai dažnai išnešami į lauką, statomi ant laiptų, terasų ir kitų kiemo atbrailų. Erika – augalas dažnai naudojamas papuošti namų kiemus, aikštes, parkus ir sodus. Dėl savo gražios išvaizdos, gana paprastos priežiūros, gėlė erika pelnė daugelio sodininkų pripažinimą.

Erikos dauginimas

Erikos dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai.
Norint užsiauginti erikų sodinukus iš sėklų, jas reikia sėti pavasarį. Sėjimui naudojamas dirvožemio mišinys, kurį sudaro vienodos proporcijos smėlio ir durpių. Platų indą reikia užpildyti dirvožemiu ir paskirstyti sėklas dirvos paviršiuje (jos yra mažos, todėl jų nereikėtų užkasti). Sodinukai apipurškiami vandeniu iš smulkiai išsklaidyto purkštuvo. Norint sukurti šiltnamio efektą, indas uždengiamas iš viršaus stiklu ar plėvele, bet kasdien pakeliamas vėdinimui. Apšvietimas turėtų būti išsklaidytas, oro temperatūra 18-20 °C. Daigai pasirodo po 3-4 savaičių, tada uždangą galima pašalinti. Kai daigai pasiekia 8-10 cm aukštį, jie turi būti sodinami į atskirus vazonus. Iki kitų metu į atvirą žemę jie nepersodinami.
Erikų veisles ir hibridus geriausia dauginti vegetatyviniu būdu, nes dauginant sėklomis jos gali prarasti veislių skirtumus. Erikų dauginimas auginiais nėra sudėtingas. Auginius geriausia pjaustyti vasaros pabaigoje. Sodinimo indas užpildomas smėlio ir durpių mišiniu, auginiai pasodinami 2–3 cm gylyje. Indas uždengimas stiklu arba plėvele. Oro temperatūra ir apšvietimas turėtų būti tokie patys kaip ir auginant daigus iš sėklų. Taip pasodinti augalai turėtų likti iki pavasario. Juos reiktų vedinti atkeliant uždangą ir periodiškai laistyti. Įsišaknijusius auginius reikia pasodinti į atskirus vazonus arba persodinti į atvirą žemę.
Erikas galima dauginti atlankomis. Pavasarį reikia pasirinkti sveiką ūglį, palenkti ir prismeigti prie žemės. Pabarsčius žeme reiktų palikti šakelių viršų virš dirvos paviršiaus. Nuolat laistyti ir neleisti dirvai išdžiūti. Kitą pavasarį jauną augalą galima atskirti nuo motininio krūmo ir sodinti atskirai.

Sodinimo vietos pasirinkimas

Dirvožemis. Renkantis sodinimo vietą reiktų atkreipti dėmesį, kad dirvožemis turėtų būti pralaidus orui, gerai nusausintas, rūgštinė reakcija (pH 3-4). Tinkamiausias variantas yra velėninės žemės, smėlio ir durpių mišinys. Tokios sudėties dirvožemis pilamas į sodinimo duobę arba naudojamas auginant vazone.
Drėgmė. Gėlė erika netoleruoja drėgmės sąstovio, todėl jos nereiktų sodinti žemumose ir užtvindytose vietose.
Apšvietimas. Erikos netoleruoja tiesioginių saulės spindulių, todėl reikia rinktis šiek tiek užtemdytą vietą. Jei erikos auginamos kaip kambarinės gėlės, jas reiktų laikyti prie rytinio arba vakarinio lango.

Erikos sodinimas atvirame grunte

Augalą eriką galima sodinti atviroje žemėje pavasarį, kai oro temperatūra yra +10 °C. Tai yra pirmasis teisingas tolesnio sėkmingo auginimo žingsnis. Gėlę pasodinus atviroje žemėje rudenį, ji neturės laiko įsitvirtinti ir sustiprėti prieš prasidedant žiemai. Geriausiu atveju jauna erika užšąla, tačiau dažniausiai augalas miršta. Sodinimui iškasamos duobės, kurių gylis 25-30 cm, ilgis ir plotis apie 30 cm. Apačioje pilamas šiurkštaus smėlio drenažo sluoksnis. Sodinukas dedamas į duobės centrą ir uždengiamas tinkamos kompozicijos substratu. Prieš sodinimą daigai turi būti išimami iš vazonėlių ir dedami į šiltą vandenį, kad prisisotintų drėgmės. Pasodinus reikia palaistyti, leisti vandeniui įsigerti ir nedelsiant mulčiuoti dirvos paviršių pjuvenomis, medžio drožlėmis ar durpėmis. Tarp atskirų augalų reiktų išlaikyti 20-50 cm atstumą. Sodinant erikas grupėmis ir norint, kad jos atrodytų dekoratyviai, reiktų naudoti bent 5 augalus. Po 3 metų jie taps dekoratyvūs (gerai augs).

Erikos priežiūra lauke ir namų sąlygomis

Temperatūros režimas. Auginant eriką kambario sąlygomis, būtina užtikrinti tinkamą temperatūros režimą. Oro temperatūra turėtų būti 18–20 °C, o žydėjimo metu 7–8 °C. Jei temperatūra aukštesnė, reikia pasirūpinti oro drėgme. Keletą kartų per savaitę reikia apipurkšti augalą vandeniu, periodiškai padėti ant padėklo su šlapiomis samanomis, keramzitu, akmenukais.
Kaip laistyti? Auginant erikas lauke ir esant sausam, karštam orui, jas reikia apipurkšti vandeniu. Laistymui ir purškimui naudojamas suminkštintas kambario temperatūros vanduo. Vasarą reikia laistyti gausiai ir dažnai, bet neleisti dirvožemiui peršlapti. Jei vazone pasodintos erikos dirvožemis perdžiūvo, vazoną 40 – 50 minučių reiktų įmerkti į kibirą vandens. Žiemą laistyti saikingai.

Tręšimas. Norint išlaikyti augalo stiprumą, pakanka tręšti kartą per sezoną. Tręšimui nerekomenduojama naudoti organinių medžiagų, ypač šviežių. Erikoms tręšti tinka kompleksinės mineralinės trąšos (20–30 g/1 m²) arba rododendrų, azalijų trąšos (sumažinkti dozę, nurodytą ant pakuotės). Tręšiama kartu su laistymui skirtu vandeniu. Tręšiant saugoti, kad skysčio nepatektų ant augalo lapų, kuris gali sukelti nudegimus.
Apkarpymas. Pirmaisiais dvejais augimo metais augalas negali būti apkarpytas. Vėliau galima lengvai apkarpyti, norint suteikti pageidaujamą formą. Taip pat reikia pašalinti sausus, pažeistus ir ligotus ūglius, stengiantis neliesti senos medienos. Genėti ankstyvą pavasarį arba po žydėjimo. Reikia pašalinti suvytusius žiedynus. Karpymui naudojamas sekatorius, kirpimo vietos gali būti apdorojamos susmulkintomis medžio anglimis.

Gėlės žiemą

Vazoninius augalus paruošti žiemai nėra sudėtinga (skaitykite čia), tačiau auginant lauko eriką, būtina pasirūpinti tinkama uždanga žiemai. Po pirmųjų šalnų ratą aplink kamieną reikia mulčiuoti durpėmis ar sausais lapais, uždengti eglišakiais. Tokia konstrukcija tikrai apsaugos augalus net žiemą be sniego. Uždanga nuimama pavasarį, prasidėjus šilumai. Auginant kambarinę eriką, ją būtina patręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis ir perkelti žiemai į vėsią, šviesią vietą.

Ligos ir kenkėjai

Dažniausiai augalas kenčia nuo grybelinių ligų.
Kekerinis puvinys vystosi padidėjus oro ir dirvožemio drėgmei. Tai atsitinka dėl per gausaus laistymo, užtvindymo tirpstant sniegui arba vėlyvo uždangos pašalinimo pavasarį. Ant šakų atsiranda pilka danga, ūgliai pradeda iš dalies žūti, lapai trupėti. Reikia gydymo priešgrybeliniu fungicidiniu vaistu.

Galima susidurti su tokia problema kaip lapų kritimas. Priežastis – drėgmės trūkumas. Būtina laistyti ir gerai sureguliuoti drėkinimo režimą.

Erikai gali pakenkti miltligė: jaunos šakos padengiamos balkšvomis apnašomis ir nudžiūsta. Raudonai rudų dėmių atsiradimas yra rūdžių simptomas. Norint išgelbėti gėlę nuo šių ligų, reikės gydymo fungicidais.
Jei pumpurai ir ūgliai įgyja keistą atspalvį, jie deformuojasi, vadinasi, augalą užpuolė virusai. Neįmanoma išgydyti tokio erikos augalo. Sergančius augalus reikia iškasti ir deginti, kad neužkrėstų kitų.
Geles erikos gali būti puolamos voratinklinių erkių ir miltuotųjų skydamarių. Auginant kambarinę eriką, reiktų sudrėkinti vatos gabalėlį alkoholio tirpalu ir pašalinti vabzdžių pėdsakus. Bet kokiu atveju reikės apdorojimo insekticidais. Prevenciniais tikslais sodinukus reiktų purkšti vandeniu su muilu, laiku pašalinti nukritusius lapus iš po krūmo.

Erikų rūšys

Nepaisant daugybės erikos rūšių, sodininkai daugiausia dėmesio skiria kelioms pagrindinėms rūšims, kurias lengvai galima auginti namuose. Visos jos skiriasi dydžiu ir spalva.

      Erica gracilis, grakščioji erika – pusės metro aukščio krūmas. Turi nelygią karūną: centriniai ūgliai yra ilgesni nei šoniniai. Tik 4 mm ilgio linijiniai lapeliai, šviesiai žalios spalvos. Erika gracilis žiedų atspalvis yra ryškiai raudonas. Veislinių augalų žiedai gali būti sniego baltumo, rožinės spalvos. Erica gracilis gele toleruoja tik lengvas naktines šalnas, todėl auginama kaip vienmetis augalas arba vazonėliuose. Vegetatyvinis dauginimas (auginių įsišaknijimas). Pageidautina auginti šešėlinėje nuošalioje vietoje.

Erica x darleyensis – hibridas, kuris pradeda žydėti balandžio arba gegužės pradžioje. Krūmas stipriai šakojasi, natūralioje aplinkoje pasiekia 0.9 m aukštį, o auginamas pasiekia iki 0.5 m. Jis pasižymi greitu augimo tempu, todėl ypač populiarus sodininkų tarpe. Žiedai yra sniego baltumo, rožiniai, ryškios avietinės spalvos (priklausomai nuo veislės). Šios rūšies erikų auginimui reikia šviesios saulėtos vietos, apsaugotos nuo stipraus vėjo. Ne visos veislės yra atsparios šalčiui, jos auginamos kaip vienmetis arba vazoninis augalas.

Erica hiemalis – krūmas, kurio aukštis 0.45-0.6 m. Žiedai rožinės, baltos spalvos. Gerai auga vėsiose ir šviesiose patalpose, todėl namuose, kuriuose yra centrinis šildymas, ji nesijaučia gerai. Reikia gausiai laistyti, geriausia minkštu vandeniu.

Erica arborea – šilumą mėgstantis medis, kurio aukštis ne didesnis kaip 3 m. Natūralioje aplinkoje auga Viduržemio jūros šalyse. Mūsų regionuose jis auginamas dideliuose vazonuose. Šiltuoju metų laiku jį galima naudoti kaip sodo, balkono, lodžijos, pavėsinės papuošimą, o prasidėjus šaltajam sezonui jį reikia perkelti į žiemos sodą. Žiedai varpelio formos, nukreipti žemyn, sniego baltumo su raudonai rudos spalvos dėmelėmis, labai kvapūs.

Erica cinerea – 0.2–0.5 m aukščio krūmas. Žydėjimo periodas trunka visą vasarą ir baigiasi atsiradus rudeniniam šalčiui. Ši rūšis atspari temperatūrai iki –34 °C. Nepaisant to, žiemai augalą geriau uždengti.

Erica carnea (sinonimas Erica herbacea) – žydėjimo laikotarpis trunka nuo lapkričio iki balandžio. Natūralioje aplinkoje ji dažniausiai aptinkama Vidurio ir Pietų Europoje. Krūmo aukštis siekia 0.65 m, o plotis – 0.45 m. Gerai šakojasi, ūgliai tankiai padengti adatos formos lapeliais, kurių ilgis 4–8 mm. Žiedai rausvos, raudonos, rečiau baltos spalvos.